Kaip pasirūpinti veja pavasarį?
Kartu su pavasariu prasideda gyvybės judėjimas, lapų skleidimasis ir žiedų žydėjimas. Deja, pavasaris atneša ir papildomų rūpesčių, vienas iš jų – tai po žiemos suvargusios vejos reabilitavimas.
Kas turi nors mažą vejos lopinėlį, visus šiuos vargus gerai žino. Tad kai tik ankstyvą pavasarį pradeda tirpti sniegas, pasimato visi vejos negražumai. Pirmiausiai išryškėja snieginio pelėsio dėmės. Tai grybinė liga ir nuo jos kai kurios vietos vejoje atrodo tarsi išblukusios, su balsvomis apnašomis. Paprastai snieginis pelėsis ant vejos atsiranda ten, kur žiemą telkšo tirpstančio sniego balutės. Labai dažnai, jei veja būna apsnigta puriu sniegu, ir ypač, jei ten dažnai vaikščiojama, tada sniegas suspaudžiamas, tarsi supresuojamas. O jeigu paspaudžia šaltukas, tas sniegas virsta ledu. Toje vietoje, kur susidaro ledo pluta, dažniausiai ir pakenkiama vejai – žolė iššąla arba iššunta, atsiranda snieginio pelėsio dėmės. Tad paprasčiausias būdas to išvengti, jei tik įmanoma, tai nevaikščioti puriu sniegu apsnigta veja, ypač vienoje vietoje, taip sutrombuojant sniegą. Žiemą ant vejos neturėtų stovėti vanduo, nes kai prasideda atodrėkis ir sniegas ištirpsta, bet žemė dar būna įšalusi ir vandens pertekliaus bala stovi ant vejos ploto. Reikėtų tuo pasirūpinti dar rudenį, iškasant griovelius ar įrengiant kitokį drenažą, kad vandens perteklius nestovėtų ant vejos (beje, žiemą užmirkusių vietų nemėgsta dauguma dekoratyvinių augalų, ypač spygliuočiai). Jei nutirpus sniegui bei ledui ant vejos pastebite balsvų snieginio pelėsio dėmių, palaukite, kol dirvos paviršius pradžius, kad nemindytumėte jo šlapio. Po to atsargiai su vėduokliniu grėbliu veją švelniai pagrėbkite ir pakedenkite. Tai bus tarsi vejos paviršiaus ventiliacija. Taip pat grybinės ligos veją labiau apninka ten, kur būna dalinis pavėsis ar trūksta saulės šviesos. Tad jau prieš sėdami tokioje vietoje veją, geriau rinkitės žolės sėklas, kurios skirtos pavėsingoms vietoms (ant vejos sėklų pakuočių būna užrašyta „Shadow“). O prieš sėjant naują veją geriausiai dirvą paruošite su elektriniais ar benzininiais vejos aeratoriais.
Taigi, būdas kaip pagerinti vejos būklę pavasarį – tai jos aeravimas. Nors pats žodis aeravimas skamba įmantriai, bet tai iš tiesų reiškia oro tiekimą žolės šaknims. Juk ne tik antžeminei, bet ir po žeme esančiai žolės daliai reikalingas deguonis. Kai veja ilgai auga vienoje vietoje, dalis augalų kasmet nudžiūsta, taip sudarydami tarsi storą veltininį sluoksnį, pro kurį sunku iki šaknų prasiskverbti orui. Jeigu turite didesnį vejos plotą, tai be specialaus aeratoriaus, kuris panašus į vejapjovę, neišsiversite. Asortimente turime Stiga, Eurosystems, Oleo-Mac aeratorių, kurie efektyviai ir nepažeisdami žolės ilgais peiliais ne tik subado vejos paviršių, bet ir išpešioja sudžiūvusią žolę, sunaikindamas minėtąjį veltininį sluoksnį.
Kai jau žolė būna aeruota, ją reikėtų patręšti. Geriausia tai daryti kovo pabaigoje arba balandžio mėn., atsižvelgiant į oro sąlygas. Sodo prekių parduotuvėse būna specialios pavasarinės trąšos vejoms, kuriose didžiausią dalį sudaro azotas, kalis ir fosforas. Laikykitės instrukcijų ir nepertręškite vejos, nes pavasarį žolė ir taip greitai auga, tad teks dažnai ją pjauti.
Dar viena dažna vejos problema – tai samanos. Jei tarp žolių pradeda augti samanos, paprastai reiškia tai, kad žemė greičiausiai yra per drėgna, kad trūksta saulės šviesos arba, kad dirva yra rūgšti. Norint išvengti samanų, reikia ne taip gausiai laistyti veją, be to, stengtis, kad ilgai nestovėtų vanduo po lietaus. Taip pat galima dirvą šiek tiek nurūgštinti, tręšiant specialiomis trąšomis, naikinančiomis samanas vejoje. Dar viena išeitis – šiek tiek pakalkinti nugesintomis kalkėmis, dolomitmilčiais arba pabarstyti medžio pelenais, kurie šarmina dirvožemį.
